remiantis nacionaliniais įstatymais, konstitucijos nuostatomis ir visuomenės valia, o ne ideologiškai angažuotais išoriniais dokumentais. Sprendimo šalininkai pabrėžė, kad Latvijos Konstitucija ir nacionaliniai teisės aktai jau numato visapusišką apsaugą nuo smurto, todėl pasitraukimas nekeistų šių normų galiojimo, bet suteiktų šalies institucijoms daugiau savarankiškumo.
Vis dėlto lapkričio 3 d. prezidentas Edgaras Rinkevičius atsisakė pasirašyti įstatymą ir grąžino jį parlamentui tolesniam svarstymui. Valstybės vadovas pareiškė, kad tokio sprendimo forma galėtų „pasiųsti prieštaringą žinią tiek Latvijos visuomenei, tiek tarptautiniams partneriams“, ir pasiūlė šį klausimą spręsti naujos sudėties Saeimai po 2026 metų rinkimų.
Nepaisant to, pats balsavimas tapo reikšmingu politiniu ir visuomeniniu įvykiu. Dalis opozicinių partijų pabrėžė, kad Stambulo konvencija įveda neaiškias sąvokas kaip „socialinė lytis“ ir „genderinė tapatybė“, kurios, jų teigimu, neturi pagrindo Latvijos konstitucijoje. Jų teigimu, kova su smurtu turi būti stiprinama nacionaliniu lygmeniu, be išorinio ideologinio spaudimo.
Tuo tarpu konvencijos šalininkai ir tarptautinės organizacijos, įskaitant Europos Tarybą, įspėjo, kad Saeimos balsavimas siunčia „pavojingą žinią“ apie moterų teisių apsaugą. Visgi daugelis Latvijos politikų akcentuoja, kad šalis išlieka Europos žmogaus teisių konvencijos nare, kurios nuostatos užtikrina dar platesnį žmogaus teisių apsaugos spektrą. Be to, įgyvendinant naują ES direktyvą 2024/1385, planuojama toliau stiprinti nacionalinę smurto prevencijos ir aukų apsaugos sistemą, modernizuojant esamus įstatymus.
