Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba siekia tapti valstybe valstybėje
Prieš porą savaičių jus informavome apie naują Lygių galimybių įstatymo redakciją, kuri dėl plačių ir neapibrėžtų diskriminacijos bei lygių galimybių pažeidimo sąvokų sukurtų perteklinį visuomenės (įskaitant šeimą ir privatų gyvenimą) kontrolės mechanizmą. Pačios Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos (toliau – Tarnyba) rengtame įstatymo projekte siūloma įtvirtinti visišką Tarnybos veikimo autonomiją, galimybę pačiai Tarnybai apsibrėžti savo veiklos tikslus ir funkcijas, o taip pat savo iniciatyva iškelti bylas visuomeninėms organizacijoms, bendrijoms, politinėms partijoms, politinėms organizacijoms ar asociacijoms.
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narė Vilija Aleknaitė-Abramikienė užregistravo pasiūlymus šiam projektui, kuriais siūloma siaurinti nepagrįstai išplėstą Tarnybos kompetenciją ir reglamentuoti šios Seimui atskaitingos institucijos veikimo mechanizmą taip, kad ji netaptų valstybe valstybėje.
Lapkričio 7 d. parlamentarė taip pat surengė spaudos konferenciją, kurioje aptarti įstatymo projekto keliami pavojai asmens konstitucinėms laisvėms.
Spaudos konferencijoje kalbėjęs Nacionalinės šeimų ir tėvų asociacijos atstovas Mažvydas Alekna siūlymą šį įstatymą taikyti ir šeimos bei privačiame gyvenime komentavo taip: „Darbiniai santykiai yra grįsti hierarchiniu modeliu, pavaldumu, todėl ten ir iškyla diskriminacijos bei lygių galimybių pažeidimo grėsmė. Tačiau santuoka yra grindžiama laisvu vyro ir moters susitarimu, apimančiu ir laisvę patiems nusistatyti tarpusavio santykių modelį.“
Vilniaus krikščionių gimnazijos direktorius Valdas Statulevičius teigė, kad šiuo metu įstatyme galiojanti išlyga, jog Lygių galimybių įstatymas netaikomas religinių bendruomenių įsteigtų švietimo įstaigų ugdymo turiniui, leidžia kurti saugią, religinių bendruomenių narių vertybes palaikančią erdvę: „Šios išlygos panaikinimas ribotų religinių bendruomenių galimybę veikti pagal savo etosą, keltų grėsmę, kad tikintieji bus verčiami atlikti veiksmus, prieštaraujančius jų sąžinei.“
Radijo stoties XFM atstovas Arnoldas Matijošius taip pat pasisakė prieš išlygos panaikinimą, teigdamas, kad „Ši išlyga yra priešnuodis bet kokiai totalitarizmo formai. Situacija, kai lygių galimybių kontrolierius mus baudžia už tai, kad atsisakėme platinti reklamą, kuri prieštarauja krikščioniškam etosui, būtų ne kas kita, kaip totalitaristinės valstybės apraiška.“
Švietimo įstatymo pakeitimai dėl vaikų ugdymo namuose
Parengta pagal Ramūno Aušroto pranešimą konferencijoje „Teugdo šeimos laimingus vaikus“
Seime po truputį juda Švietimo įstatymo pakeitimai, numatantys ugdymo šeimoje įteisinimą. Seimo Švietimo ir mokslo reikalų komitetas iš esmės tam pritarė.
Kiek anksčiau Vyriausybė pateikė neigiamą išvadą tokiam pasiūlymui, kadangi tokios mokymosi formos įteisinimas neva prieštarautų geriausiems vaiko interesams. Vis dėlto tai, kad devyniolika (2017 m. duomenys) Europos valstybių, kurios yra ratifikavusios JT Vaiko teisių konvenciją, tokią ugdymo formą yra įteisinusios, byloja kitką.
Pagal Vaiko teisių konvenciją, valstybė ir jos institucijos privalo vadovautis prielaida, kad vienas ar kitas vaiko atžvilgiu daromas tėvų sprendimas atitinka vaiko interesus, nebent būtų įrodyta kitaip. Taigi, tėvų sprendimas parinkti savo vaikui ugdymosi namuose formą turi būti vertinamas kaip atitinkantis vaiko interesus, nebent būtų įrodyta kitaip.
Tėvų teisė parinkti savo vaikams ugdymosi formą kyla iš Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 1 papildomo protokolo, nustatančio dvi teises: vaikų teisę į mokslą (ir, atitinkamai, valstybės pareigą tai garantuoti) bei tėvų teisę parinkti savo vaikams švietimą ir mokymą pagal savo religinius ir filosofinius įsitikinimus (ir valstybės pareigą šią tėvų teisę gerbti).
Tad jei tėvai mano, kad tokia mokymo forma yra jų vaikams reikalinga ir naudinga, ir visuomenėje dėl to yra sutariama (įstatymo lygmeniu), valstybė privalo sudaryti galimybę ja pasinaudoti netaikydama tam neproporcingų apribojimų.
Šios teisės pagrindu krikščionys turi galimybę ugdyti vaikus pagal krikščionišką doktriną. Ji taip pat leidžia valstybėje egzistuoti ir netradicinio ugdymo formoms (pavyzdžiui, pagal Montesori, Valdorfo ar kitas pedagogikas). Ugdymosi šeimoje forma neturėtų būti išimtis.
Byloje Valsamis prieš Graikiją (1996) Europos Žmogaus Teisių Teismas nusprendė, kad mokymosi namuose formos įgyvendinimui galioja bendradarbiavimo su valstybe reikalavimas. EŽTT praktika sako, kad valstybė turi atsakomybę suformuluoti mokymo programą.
Balansas tarp tėvų konstitucinės teisės ugdyti savo vaikus pagal savo įsitikinimus ir valstybės pareigos užtikrinti viešąjį interesą, yra paskirstomas taip: tėvams leidžiama ugdyti savo vaikus pagal originalią ugdymo doktriną (koncepciją, metodiką ir pan.), tačiau mokymo turinys lieka bendras. Nuogąstavimai, kad įteisinus ugdymąsi šeimoje vaikas bus mokomas, kad pasaulis yra diskas, kurį laiko trys drambliai, iš tiesų neturi jokio pagrindo.
Kaip sakė Jungtinės Karalystės Aukščiausiojo Teismo pirmininkė baronienė Hale, „Vaikas nėra Valstybės vaikas, ir laisvoje visuomenėje yra svarbu, kad tėvams būtų suteikta pakankamai didelė autonomijos laisvė nuspręsti kaip jie įgyvendina jiems priklausančią tėvų atsakomybę.“
Šią savaitę tiek žinių iš mūsų valstybės parlamento, o kitą pranešime apie tam tikrą proveržį teisėkūroje siekiant saugoti žmogaus gyvybę iki gimimo ir padėti krizinį nėštumą išgyvenančioms moterims.
Linkėjimai
Laisvos visuomenės instituto komanda | | |
