Lygių galimybių įstatymo nauja redakcija
Seimo nariai Viktorija Čmilytė-Nielsen, Justas Džiugelis, Sergejus Jovaiša, Andrius Navickas ir kiti siūlo naują Lygių galimybių įstatymo redakciją. Jai keliami tokie uždaviniai kaip patobulinti diskriminacijos formų sąrašą, praplėsti lygių galimybių kontrolieriaus kompetenciją ir t. t.
Tačiau šiuo įstatymu taip pat būtų didinama visuomenės narių ir jų privačių santykių kontrolė. LVI manymu, didžiausios įstatymo projekto problemos yra šios:
Pernelyg išplėstos ir neapibrėžtos diskriminacijos bei lygių galimybių pažeidimo sąvokos. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo atvejis parodė, kad išplėtus sąvokas ir nenustačius aiškių vertinamųjų kriterijų, vertinimas (ar pažeidimas įvyko ir kaip reikia reaguoti) paliekamas subjektyviam institucijos sprendimui, kuris gali privesti prie loginių ir teisinių absurdų.
Siūloma išbraukti nuostatą, kuri neleisdavo šiam įstatymui kištis į šeimos ir privataus gyvenimo sritis. Kitaip tariant, šeimos santykiams galiotų tos pačios kontrolės priemonės kaip, pavyzdžiui, darbo santykiams. Tačiau „visi žmonės turi teisę į privatų šeimos gyvenimą, o valstybė negali nurodinėti, kaip šeima turi tvarkytis, bendrauti, kokių vertybių ar moralinių nuostatų laikytis“, – teigia LVI valdybos narys, teisininkas Vygantas Malinauskas. Vienintelis atvejis, kai valstybė turėtų įsikišti į šeimą – kai reikia apsaugoti asmenis nuo nusikalstamų veiksmų.
Taip pat siūloma taikyti šį įstatymą ir religinėms bendruomenėms bei bendrijoms, jų arba jų narių įsteigtoms organizacijoms teikiant gaminius, prekes ir paslaugas religiniais arba tikėjimo tikslais. Ilgainiui ši nuostata gali įpareigoti teikti paslaugas asmenims, kurių gyvenimo būdo tenkinimas prieštarautų paslaugų tiekėjo religiniams įsitikinimams: Vakaruose apstu atvejų, kai tiekėjai metų metus bylinėjasi teismuose dėl to, kad, pavyzdžiui, dėl savo religinių įsitikinimų atsisakė aptarnauti homoseksualių porų vestuvių šventes.
Kviečiame pasiklausyti radijo laidos, kurioje LVI atstovai detaliai aptarė įstatymo projektą ir kylančias dilemas.
Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymo nauja redakcija
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija Seimui pateikė naują Nevyriausybinių organizacijų plėtros įstatymo projekto redakciją. Pristatoma, kad įstatymo projektu siekiama patikslinti nevyriausybinės organizacijos sąvoką, registro principus ir kita.
Tam įstatymo projekte numatyta, kad juridinis asmuo, norintis gauti nevyriausybinės organizacijos statusą, turi pateikti duomenis apie savo dalyvius, atitikti Mokesčių administravimo įstatyme nustatytus minimalius patíkimo mokesčių mokėtojo kriterijus. Be to, įgaliotos institucijos galėtų nustatyti papildomų kriterijų, pagal kuriuos numatytų, ar juridinis asmuo gali būti laikomas NVO.
LVI ekspertas, teisininkas Ramūnas Aušrotas teigia, kad įstatymo projektu „iš tiesų maišomi du dalykai: teisės į NVO statusą įgijimas ir NVO teisės į valstybės (savivaldybių) finansavimą įgijimas. NVO statuso įgijimas nėra ir neturi būti susijęs su gebėjimu vykdyti veiklą ar išpildyti tam tikrus įsipareigojimus. Ši teisė kyla iš Konstitucijos: „Piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams.“ O pagal siūlomą teisinį reglamentavimą egzistuos VIP nevyriausybinės organizacijos, kurios oficialiai bus laikomos NVO ir galės gauti valstybinį finansavimą, ir de facto NVO, kurios dėl tam tikrų priežasčių nebeatitiks įstatymo sąlygų, nebus laikomos nevyriausybinėmis organizacijomis ir, žinoma, negalės dalyvauti konkursuose.“
Teisininko manymu, finansavimo klausimą galima sureguliuoti kitomis priemonėmis. Pavyzdžiui, įsteigiant registrą, į kurį savarankiškai registruotųsi finansavimą gauti norinčios NVO. Be to, organizacijos gali NVO statuso siekti ne tik norėdamos prisitraukti finansavimą, bet ir atstovavimo bei kitais tikslais.
Užregistruotas įstatymo projektas kelia didelį nerimą dėl nevyriausybinių organizacijų ateities Lietuvoje. Pagrįstai atrodo, kad jis diskriminuoja mažąsias NVO ir privilegijuoja dideles ir įsitvirtinusias NVO, kurios jau ir taip ilgą laiką gauna NVO plėtrai skirtas lėšas. Neretai būtent tokios organizacijos siekia vadinamųjų progresyvių pokyčių, palaiko artimus ryšius su užsienio organizacijomis, turinčiomis savo interesų. Tuo tarpu tokios organizacijos kaip Lietuvos Caritas, kurios faktiškai veikia kaip NVO, tačiau pagal savo prigimtį naujame įstatymo projekte numatytų sąlygų išpildyti negali, apskritai nebūtų pripažįstamos nevyriausybinėmis organizacijomis.
Bendro gyvenimo susitarimas
Primename, kad Seimas po pateikimo yra pritaręs Civilinio kodekso pataisoms, kurios sukurtų alternatyvą asmenų partnerystei – susitarimą dėl bendro gyvenimo.
Susitarimu dėl bendro gyvenimo siekiama išspręsti kartu gyvenančių asmenų praktines problemas: paveldėjimą, informavimą ligos atveju, turto dalybas, būsto nuomą ir pan. Esminis susitarimo dėl bendro gyvenimo ir partnerystės skirtumas – susitarimas, priešingai nei partnerystė, teisiškai neprilygintų jį sudariusių asmenų šeimai.
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją partneriai yra laikomi šeimos nariais. Atsižvelgiant į ankstesnius šio teismo sprendimus, neabejotina, kad Lietuvos sprendimas įteisinti tik vyro ir moters partnerystę būtų pripažintas prieštaraujančiu Europos žmogaus teisių konvencijai ir Lietuva privalėtų įstatymais šeimos statusą suteikti ir tos pačios lyties asmenų poroms. Tai reikštų, kad valstybė vienodai vertintų ir remtų tos pačios lyties porų privatų gyvenimą ir vaikus auginančių moters bei vyro šeimą. Todėl santuokinės vyro ir moters šeimos modelis negalėtų būti skatinamas kaip vertingas pasirinkimas, pavyzdžiui, švietimo sistemoje, pirmo būsto įsigijimo paramos programose, finansuojant pagalbinį apvaisinimą, įsivaikinant vaikus ir kita.
Šiuo metu įstatymo projektui dėl bendro gyvenimo susitarimo laukiama Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto išvados. Po to įstatymo projektas sugrįžtų į plenarinių posėdžių darbotvarkę svarstymui.
Stambulo konvencija
Anksčiau aptartos Lygių galimybių įstatymo naujos redakcijos kontekste verta prisiminti ir Stambulo konvenciją.
Konvencijos šalininkai akcentuoja, kad dokumentas yra skirtas kovai su smurtu prieš moteris, tačiau iš esmės visos tam skirtos konvencijos nuostatos jau yra numatytos Lietuvos nacionalinėje teisėje. Todėl pagrindinė naujovė, kurią Stambulo konvencija atneštų į Lietuvos teisę – ideologinė socialinės lyties (angl. gender) sąvoka.
Pagrindiniai argumentai, kodėl konvencijos nereikėtų ratifikuoti yra šie:
Ratifikavusi Konvenciją Lietuva būtų priversta įteisinti naują lyties sampratą, pagal kurią prigimtinė biologinė vyro ir moters lytis nebėra svarbi apibrėžiant lytį. Tai prieštarauja konstitucinei žmogaus teisių sampratai, kad „žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“.
Konvencijoje vartojama socialinės lyties sąvoka ir draudimas diskriminuoti „dėl socialinės lyties tapatybės“ reiškia, kad diskriminavimu galėtų būti laikomas atsisakymas pripažinti asmens pageidaujamą socialinę lyties tapatybę tiek privačioje, tiek viešoje sferoje. Taip didžiajai daliai Lietuvos piliečių būtų atimta teisė vadovautis prigimtine lyties samprata, o su tuo nesutinkantys būtų persekiojami „už diskriminaciją“.
Konvencija įpareigoja „įtraukti į visų formaliojo švietimo lygių ugdymo programas mokymo medžiagą apie nestereotipinius lyčių vaidmenis“, įskaitant homoseksualumą, transeksualumą bei su tuo susijusias praktikas. Teisinės prievolės diegti mokymą apie nestereotipinius lyčių vaidmenis prieštarauja Konstitucijoje numatytai prigimtinei tėvų ir globėjų teisei „nevaržomai rūpintis vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“.
Norinčius su argumentais apie Stambulo konvenciją susipažinti išsamiau kviečiame skaityti aktualumo neprarandančius Salomėjos Fernandez Montojo ir R. Aušroto straipsnius šia tema.
Šiai dienai galime pasidžiaugti, kad nors Stambulo konvencija yra pateikta ratifikuoti, balsavimai šiuo klausimu nėra įtraukti į Seimo rudens posėdžių darbotvarkę.
