Laisvos visuomenės iššūkiai, plečiantis sąžinės, religijos ir žodžio laisvės ribojimams

Is this email not displaying correctly? View it in your browser.

LVI naujienos:

specialusis numeris

2024-05-29

Laisvos visuomenės iššūkiai, plečiantis sąžinės, religijos ir žodžio laisvės ribojimams

Mieli skaitytojai,

ar įmanoma laisva visuomenė be atsakomybės, moralės ir dorybių ugdymo? Ar laisvai visuomenei šiandien kyla grėsmė? Šie klausimai natūraliai kyla pastaruoju metu stebint Vakarų šalyse, taip pat ir Lietuvoje, dvi skirtingas tendencijas. Viena vertus, matome žiniasklaidos bei akademinėje sferoje stiprėjančius sąžinės, religijos ir žodžio laisvės suvaržymus, lyg, kaip kadaise būtų raginama patiems, kol ne vėlu, susiprasti, ką dera ir ko nedera kalbėti ar daryti, taip pat iš valstybės lėšų gausiai finansuojamus tik tam tikrą ideologiją palaikančius ar bent jau jai neprieštaraujančius projektus. Kita vertus, viltingai stebime priešingą reiškinį: daugėja drąsių žmonių, nebijančių viešai pasisakyti ir pasirenkančių ginti žodžio laisvę teismuose, ir jiems kol kas tai pavyksta padaryti.

Šiame naujienlaiškyje skaitykite:

Gilėjanti cenzūra ir intensyvėjanti kova už žodžio laisvę;
Diskusija Šiluvoje: kovojant už sąžinės, religijos ir žodžio laisvę, atsiveria naujos galimybės;
Skaitiniai.

Gilėjanti cenzūra ir intensyvėjanti kova už žodžio laisvę

Kovo pabaigoje pasirodė gera žinia – žurnalistui Virginijui Savukynui pavyko apginti savo ir mūsų visų žodžio ir sąžinės laisvę byloje prieš LRT po to, kai už ministrės kritiką socialiniame tinkle Facebook susilaukė drausminių nuobaudų. Vilniaus miesto apylinkės teismui panaikinus LRT etikos kontrolės ir LRT tarybos sprendimus dėl V. Savukyno neva padarytų etikos pažeidimų, nacionalinis transliuotojas nurodė neskųsiantis šio sprendimo, o po kiek laiko pasirodė ir pranešimas, kad LRT etikos kontrolierė Daina Elena Andrikienė nutarė trauktis iš pareigų „dėl asmeninių priežasčių“.

LVI valdybos pirmininkas Audrius Globys straipsnyje pastebėjo, kad „daugelis žmonių – mokytojų, dėstytojų, medikų, žurnalistų – taip pat atsiduria panašiose situacijose, tačiau negina savo teisių: dalis jų išsigąsta nesulaukti teisybės, o kai kurie nesiryžta ginti suprasdami, kad tokios bylos yra ne tik sudėtingos, ilgai trunkančios, bet ir labai brangios“. Pasak jo, „šioje situacijoje svarbiausia buvo paties V. Savukyno drąsa ir apsisprendimas eiti į konfrontaciją su darbdaviu, siekiant apginti savo, o kartu ir kiekvieno iš mū-

sų konstitucines teises ir laisves“. Reikia tikėtis, kad ši laimėta strateginė byla, kuria apginta LR Konstitucijoje numatytos Lietuvos piliečių sąžinės ir žodžio laisvės bei teisė kritikuoti valdžią ir nebūti už tai persekiojamam, bus pamoka kitiems darbdaviams, kurie linkę vadovautis ne įstatymais, bet dalyvauti kultūriniuose karuose, versti tai daryti savo darbuotojus ir bausti atsisakančius paklusti ideologiniam diktatui.

Deja, pastaruoju metu Lietuvos viešojoje erdvėje pasirodė ir dar du panašaus persekiojimo už pažiūras atvejai – prof. Birutės Obelenienės ir mokytojos Alinos Laučienės.

Dėstytoja, profesorė, VDU Santuokos ir šeimos studijų centro vyriausioji mokslo darbuotoja Birutė Obelenienė susidūrė su atšaukimo (angl. cancel) kultūros reiškiniu, kuomet pasirėmus iš konteksto ištrauktomis keliomis iliustracijomis metami nepagrįsti kaltinimai bei universiteto vadovybės klausiama: „Ar dėstytoja toliau ves paskaitas mokytojams?“

Prof. B. Obelenienė paskelbė atvirą kreipimąsi dėl siekimo apriboti akademinę laisvę, sąžinės, religijos ir žodžio laisvę, kuriame teigia: „Šiuo kreipimusi noriu atkreipti dėmesį, jog siekis išstumti prigimtinę žmogaus ir lytiškumo sampratą iš bendrojo lavinimo mokyklų ugdymo turinio, apribojant mokslininkų akademinę laisvę, sąžinės, religijos ir žodžio laisvę jau tampa sisteminiu. Tuo tikslu žiniasklaidos priemonėse juodinami šiam siekiui nepritariantys mokslininkai, vartojama neapykantos kalba, žeminimas, iškraipomi arba kuriami melagingi faktai ir formuojama neigiama visuomenės nuomonė.“

Lietuvos žmogaus teisių koordinavimo centras išplatino reikalavimą Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai (LGKT) nedelsiant nutraukti akademinės bendruomenės narių persekiojimą už pažiūras ir įsitikinimus. Rašte pabrėžiama, kad tyrimas pradėtas pagal anoniminį skundą, kuriame Anonimas skundžiasi, esą profesorės mokomoji medžiaga „prieštarauja“ moksliniams tyrimams ir galimai diskriminuoja lyties ir lytinės orientacijos pagrindu. LGKT raštu pateikė VDU vadovybei klausimus, kurių turinys rodo, jog LGKT, pažeisdama Konstituci-

jos 29 str., kuriame nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs, dėl pasaulėžiūrinio ginčo šališkai ėmė ginti tik Anonimo teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.

Žmogaus teisių organizacijos pažymi, kad LGKT pradėjusi minėtą tyrimą pagal anonimo skundą, siekia išplėsti anoniminių skundų taikymą. Anoniminio skundo pagrindu susidorojimo metodai yra lengvai atpažįstami SSRS okupaciją išgyvenusiems ir komunistinio totalitarinio režimo realijas prisimenantiems Lietuvos gyventojams.

Pabrėždamos, kad Konstitucijos 42 straipsnis laiduoja, jog <Kultūra, mokslas ir tyrinėjimai bei dėstymas yra laisvi>, jos reikalauja LGKT nedelsiant nutraukti profesorės persekiojimą, kaip prieštaraujantį pagrindinėms Lietuvos Respublikos Konstitucijoje garantuojamoms žmogaus teisėms ir laisvėms.

Dr. Vytautas Sinica straipsnyje aprašo dar vieną persekiojimo už pažiūras atvejį, kuomet prokurorai pradėjo tyrimą dėl mokytojos Alinos Laučienės prieš masinę imigraciją pasisakančio straipsnio. „Šiuo metu prokurorai yra pradėję tyrimą dėl tariamo „neapykantos kurstymo“ [...] anglų kalbos mokytojos straipsnyje skambiu pavadinimu „Lietuvi, tavo šalis pavojuje! Kitataučiai perima valdymą! Atsimerk!“ Tai griežtas, aštraus tono tekstas, kuriuo autorė, rašanti kaip drąsi ir principinga moteris bei patriotiška pilietė, įgarsino tai, ką jaučia ne tik ji, bet daugybė žmonių mūsų visuomenėje. [...] Ikiteisminis tyrimas iš toli dvelkia politiniu nusistatymu. Iš pradžių, gavusi nepatenkinto piliečio skundą, policija atsisakė pradėti tyrimą, tačiau prokuroras Šarūnas Šimonis nurodė tirti. Jis taip pat nurodė tirti ne tik dėl Baudžiamojo kodekso 170(2) straipsnio, bet ir dėl 169 straipsnio („diskriminavimas dėl tautybės, rasės, lyties...“) galimo pažeidimo. Policija, atlikusi veiksmus ir apklaususi autorę bei tekstą paskelbusio portalo atstovą, vėl nerado pagrindo ir nutarė nepradėti tyrimo. Prokuroras antrą kartą įsakė tyrimą pradėti.“

Suomijoje toliau tęsiasi dr. Paivi Rasanen teismo procesas – nors ji buvo išteisinta, šalies Aukščiausiasis Teismas generaliniam prokurorui suteikė leidimą sprendimą apskųsti. Pati Paivi Rasanen teigia: „Esu rami ir pasirengusi toliau ginti žodžio ir religijos laisvę Aukščiausiajame Teisme, o prireikus – ir Europos Žmogaus Teisių Teisme.“ Iš viso šeši dviejų teismų teisėjai Päivi Räsänen tekstuose nenustatė nieko neteisėto, tačiau bylą vis tiek toliau nagrinės ir Aukščiausiasis Teismas. Jei Aukščiausiasis Teismas šioje byloje priimtų išteisinamąjį nuosprendį, būtų sukurtas stipresnis (nei žemesnės instancijos teismų sprendimais) teisinis precedentas saviraiškos ir religijos laisvės srityje. Jis pasitarnautų kaip teisinis orientyras dėl bet kokių panašių kaltinimų ateityje, kuris užtikrintų krikščionių laisvę kalbėti apie Biblijos mokymą. Aukščiausiojo Teismo sprendimas turėtų reikšmingos įtakos Europos teisės aktams ir kitų Europos teismų sprendimams.

Politologė Monika Parčiauskienė aprašo naujausias atšaukimo kultūros tendencijas užsienyje, kur plinta religijos ir net minčių bei privataus susirašinėjimo cenzūra. „Ką mums sako visi šitie cenzūros atvejai? Pirmiausia tai, kad cenzūra gilėja ir po truputį pradeda panašėti į „perauklėjimą“, kuomet imamos kontroliuoti religijų nuostatos, maldos susibūrimai, privatūs susirašinėjimai, asmeninio gyvenimo faktų pasidalinimai. Tai daugelį turėtų priversti atsimerkti ir pamatyti, kokios svarbios yra visos su tuo susijusios bylos ir kokią didelę įtaką mūsų ateičiai turės jų metu sukurti teisiniai precedentai. Jeigu dar yra manančių, kad ta cenzūra sustos kažkur ties sveiko proto riba, kitų šalių patirtis rodo, kad ji nesustos tol, kol dauguma piliečių nesielgs ir negalvos (!) taip, kaip reikia“, - teigia politologė.

Diskusija Šiluvoje: kovojant už sąžinės, religijos ir žodžio laisvę, atsiveria naujos galimybės

Balandžio mėnesį Šiluvoje vyko diskusija „Religijos, sąžinės, žodžio laisvė ir jos ribos: Šiluvos deklaraciją apmąstant“, kurios metu, tęsiant 2023 m. vykusioje konferencijoje išsakytas mintis, diskutuota apie į Lietuvą atėjusią „atšaukimo“ kultūrą ir krikščionių atsaką į ją. Diskusiją moderavo žurnalistas Virginijus Savukynas, neseniai pats patyręs persekiojimus dėl to, kad atvirai išsakė kritiką teisingumo ministrės atžvilgiu, tačiau teisme apgynęs savo žodžio laisvę.

Žurnalistas diskusiją pradėjo pastebėdamas, kad mūsų laikais labai daug kalbama apie laisvę pasirinkti savo tapatybę, net lytį, tačiau tuo pačiu metu daugėja biurokratinių institucijų, kurios ima atstovauti ir užtikrinti tik vienos ideologinės pozicijos įtvirtinimą. „Kažkada galvojau, kad kadangi visas totalitarizmas jau aprašytas ir išjuoktas, pavyzdžiui, Orvelo „Gyvulių ūkyje“, politikai bent jau artimiausiu metu to nesigriebs. Bet praėjo vos keliasdešimt metų ir atpažįstame visa tai, kas ten aprašyta“, – pastebėjo V. Savukynas. Iškeltas klausimas, kaip krikščionys turėtų reaguoti į tokią ideologinę kolonizaciją – slėptis katakombose, viešai kovoti, o gal rasti kitas veikimo strategijas?

Diskusijos dalyviai pabrėžė, kad prieš pradedant kalbėti apie laisvę, pirmiausia reikia kalbėti apie tiesą ir tiesos sampratą. Nepaisydama tiesos apie žmogų ir apie Dievą, demokratija nesunkiai virsta totalitarizmu, o krikščionio misija yra būti raugu, tiesos pažinimą dovanoti visiems žmonėms ir tokiu būdu užkirsti kelią Vakarų visuomenėse rastis totalitarizmui, o ne slėptis katakombose ir kurti oazes tik sau patiems. Priminta, kad toks veikimas krikščionims yra ne pasirinkimo dalykas, o pareiga.

Diskusijoje kalbėtasi apie sąžinės laisvę ir jos gynimą. Atkreiptas dėmesys, kad sąžinę turi visi, tačiau ji turi būti ugdoma, informuojama. Kadangi neįmanoma nepritarti, kad reikia daryti gera ir vengti blogo, tai stengiamasi pakeisti, kas laikoma gėriu ir kas laikoma blogiu. Žmonės turi alkį suprasti ir nori pažinti, bet jeigu informacijos gavimas ribojamas, tai žmogus netenka tikrosios laisvės tinkamai nuspręsti. Laisvas ir informuotas pasirinkimas yra teisinė sąvoka, tačiau jeigu nuo žmogaus nuslepiama jo sprendimui svarbi informacija, – pažeidžiama žmogaus teisė.

Pasidalyta patirtimi apie tai, su kokiais praktiniais varžymais susiduria organizacijos, siekiančios atliepti šį – informavimo ir ugdymo – poreikį. Priminta, kaip LVI eliminuotas iš valstybės finansavimo konkursų dėl savo pažiūrų, finansavimą skiriant išskirtinai tik toms organizacijoms, kurios pritaria arba yra neutralios Stambulo konvencijos ratifikavimo ir Civilinės sąjungos įstatymo projekto klausimais, kurie šiuo metu dar net nėra tapę Lietuvos Respublikos įstatymais.

Renginio metu taip pat kalbėta, kaip sukuriamos „naujos teisės“ kurias primetus visuomenei, sumažėja mūsų laisvės: teisės ir laisvės viena kitą neigia – jeigu daugėja teisių, tai daugėja ir pareigų, pvz., jeigu didėja teisė į atlyginimą, tai didėja darbdavio pareiga mokėti tą atlyginimą ir mažėja jo laisvė. Teisės ir laisvės yra viena kitai priešingos, daugėjant teisių, mažėja laisvės. Todėl nepagrįstos teisės, pasak diskusijos dalyvių, yra grėsmė visuomenės laisvei.

Diskutuota ir apie tai, kaip tėvų teisė auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus ribojama praktikoje – net Konstitucinio Teismo išaiškinime teigiama, jog ši teisė pasibaigia sulig mokykla, esą mokyklose mokant priešingai nei tėvų įsitikinimai, jų teisės vis tiek nėra pažeidžiamos, nes jie dar turi galimybę vaikus kitaip auklėti namuose. Pastebėta, kad šis auklėjimo klausimas yra tik nedidelė dėlionės dalis, kuomet paprasti Konstitucijos žodžiai aiškinami ne paprastai pagal jų prasmę, o juos pritaikant prie norimos politikos. Priminta situacija kai kuriose JAV valstijose, kur nepilnamečiai be tėvų sutikimo gali pasikeisti lytį, o tėvai apie tai net neprivalo būti informuojami. Matydami tokius pavyzdžius, galime numanyti, kur veda invazija į šeimos gyvenimo privatumą.

Pasak diskusijos dalyvių, šiuo metu eksperimentuojama su žmogaus prigimtimi, verčiant žmogų tik tam tikra biologine mase – nors tai skambus apibūdinimas, bet jeigu nebežinome, kas yra žmogus, jeigu atmetama pažini žmogaus prigimtis, tada eksperimentams nebėra jokių ribų. Dar daugiau – žmonės verčiami silpnavaliais ir hedonistiškais, o tokie žmonės galiausiai negeba savęs valdyti ir tai lemia socialines krizes.

I dalies santrauka

II dalies santrauka

I dalies vaizdo įrašas

II dalies vaizdo įrašas

KVIEČIAME SKAITYTI

Tomas Viluckas. In Memoriam sesei Nijolei

Esame viena iš retų posovietinių valstybių, kuri parodė tiek nepagarbos savo didvyriams, priešinusiems okupaciniam režimui kaip tai vyksta mūsų šalyje. Atrodytų oficialiai jiems įteikiame premijas ir apdovanojimus, tačiau tikrovėje jų nuomones nustumiame į šalį ir šiuos žmones padarome marginaliniais veikėjais.

Skaityti daugiau

Augminas Petronis. Kodėl kairė pralaimi debatus dėl Stambulo konvencijos

Kažkuriuo metu prieštaravimas Stambulo konvencijai nustojo būti „marginaline“ pozicija, o palaikymas konvencijai – savaime suprantama kiekvieno „normalaus“ ir „apsišvietusio“ žmogaus laikysena. Sunku pasakyti, kada tiksliai, bet lūžis neabejotinai įvyko.

Skaityti daugiau

Regina Statkuvienė. Pasaulis po Nyčės: Dievas mirė, dievai prisikelia?

O kas yra individas be tautybės, lyties, šeimyninės ir socialinės padėties? Statistinis vienetas skaitmeninėje erdvėje? O gal vis tik „Aš“ apibrėžtis peržengia čia ir dabar tašką? „Aš“ esu ne tik mano genų rinkinys, paveldėtas iš protėvių, bet ir patirtys, išsilavinimas, gimtoji kalba ir išmoktos kalbos, tautos istorija, archetipai... „Aš“ esu tarsi svarbi dalis savotiško tinklo, kuris egzistuoja ir dabar, ir prieš tūkstančius metų, ir po tūkstančių metų, kuriame persipina žmonijos patirtys ir ateities projekcijos.

Skaityti daugiau

Vaidotas A. Vaičaitis. Konstitucijoje minimas žmogus yra vientisas, o ne suskaidytas

Konstitucinio teismo pasirinktas argumentavimo būdas šioje išvadoje buvo netinkamas, nes jis didesnį dėmesį čia skyrė Europos Sąjungos, tarptautinių sutarčių, įvairių rekomendacinių dokumentų ir užsienio šalių konstitucinių teismų sprendimų aptarimui nei pačios Konvencijos nuostatų analizei. Tačiau LR Konstitucija ir jos nuostatos konstitucinės priežiūros byloje negali būti aiškinamos, remiantis tarptautine teise, užsienio šalių konstitucinių teismų sprendimais ar Europos Komisijos išvadomis.

Skaityti daugiau

Kviečiame prisidėti prie LVI veiklos

Jūsų parama mums kaip niekad svarbi. Kviečiame pagal galimybes prisidėti prie Laisvos visuomenės instituto veiklos bei kovų teismuose ginant sąžinės, žodžio ir įsitikinimų laisvę. Dėkojame už Jūsų palaikymą. Plačiau skaitykite čia.

Linkėjimai

Laisvos visuomenės instituto komanda

www.laisvavisuomene.lt

[email protected]

If you want to unsubscribe, click here.